Kalba mamos

Apie motinystę ir pačius įvairiausius jos atspalvius kasdienybėje kalba mamos. Tinklalaidę kuria Marija Keršanskienė.

Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją.

Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana.

Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva.

Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas...

Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“

Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt

Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai. „Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji.

Kviečiu klausyti.

O norinčius prisidėti prie tinklalaidės kviečiu užsukti į Patreon, kur jums priimtina suma galėsite paremti pokalbius ir išgirsti juos pirmieji.

Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą!

Marija

Kartu su artėjančių šv. Kalėdų sveikinimais ir šiltais linkėjimais siunčiu ir naują, smagų, jaukų pokalbį su trijų sūnų tėčiu Simonu Bendžiumi. Jis yra interneto dienraščio Bernardinai.lt redaktorius, buvęs LRT radijo žurnalistas.

Dabar jau net nepamenu, kaip ir kur Simoną pažinau, bet faktas, kad visų pirma dažnai teko jį girdėti klausant LRT radijo. Mane visuomet labai žavėjo jo sugebėjimas valdyti plunksną ir žodį, visai nejučia priverčiantis šypsotis, tai iškart perspėju, kad šio pokalbio metu vietomis tikrai buvo sudėtinga valdytis ir nesijuokti. Bet aš labai džiaugiuosi tokiu nuotaikingu pokalbiu, tikiuosi, kad jis ir jums šiek tiek praskaidrins šias dienas, jei tokių pragiedrulių ieškote. :)

O kalbėjome mes apie tapimą tėčiu, kokios gi jam atrodė tos vaiko priežiūros „atostogos“, kurias turėjo progą patirti gimus dvyniams, kaip jų šeimai sekasi gyventi karantino metu, kas padeda jiems su žmona nepaskęsti buityje ir nepamiršti vienas kito.

Simonas sako, kad viena svarbiausių santykių taisyklių yra į pirmą vietą statyti žmoną arba vyrą. Jo žodžiais tariant, jei tuo pačiu metu zyzia vaikas ir žmona arba vyras, tai aišku, kad reikia eiti prie žmonos ar vyro. Va taip va!

Taip pat Simonas dalinosi, kada jaučia tėvišką kaltę, ar yra griežtas tėtis, kodėl vaikams, jo nuomone, namuose reikia tėčio ir mamos, o ne draugo ir draugės, ir kodėl santuoka po 10-ies metų jam atrodo dar vertingesnė, o meilė žmonai stipresnė.

Apskritai šiame pokalbyje buvo pasakyta daug gražių ditirambų žmonai, santykiams, meilei ir gyvenimo prasmei auginant vaikus, bet kažkaip ne per saldžiai ir tikroviškai viskas man skambėjo, tai buvo ypač miela ir malonu klausytis.

Pabaigoje Simonas atvėrė ir specialiai tėčiams skirtą patarimų skrynelę. :)

Kviečiu klausytis ir paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kurioje pokalbius rėmėjai išgirsta pirmieji. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean, 15 min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

Gedimino Šulco - Bernardinai.lt nuotrauka.

Šiltų, jaukių, viltingų artėjančių Kūčių ir šv. Kalėdų Jūsų šeimoms!

Marija

Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų.

Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys.

Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti.

Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų.

Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams.

Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo paremiant pokalbius Patreon platformoje. Jau visai netrukus visus pokalbius galės išgirsti tik Patreon rėmėjai, o viešai prieinamas bus kas antras pokalbis. Tad jei pokalbiai jums įdomūs ir aktualūs, labai kviečiu jungtis į „Kalba mamos“ bendruomenę.

Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Ačiū už atsiliepimus, rekomendacijas ir įvairiausią paramą.

Kalbėkime, mamos!
Linkėjimai,
Marija

Dalinuosi pokalbiu su Anželika Terese, gestų kalbos literatūros tyrėja, veganiškų saldumynų „Saldūs miškai“ kūrėja bei dviejų vaikų mama. Kalbame apie sprendimą įsivaikinti, apie mitus, iššūkius ir stebuklus, kuriuos patyrė šiame kelyje, apie antrojo vaiko laukimą bei koks yra Anželikos ir jos vyro santykių sėkmės bei tėvystės lengvumo receptas.

„Man nebuvo baimės, kad kažko nemokėsiu, nes sau kėliau nedidelius lūkesčius. Nesiekiau būti tobula. Atrodo, žinai, kad jam jau čia geriau. Tarsi toks paglostymas viduje, kad jau yra geriau.

Su Anželika susipažinome, berods, prieš penkerius metus, kai vienam žurnalui rengiau pokalbį su Gedvile, kurčia mergina. Anželika tuomet buvo tas žmogus, kuris padėjo mums susikalbėti – Gedvilei ji gestų kalba vertė mano klausimus, o man – Gedvilės atsakymus.

Kai sutiko savo dabartinį vyrą, Anželika gana greitai su juo pasidalino, kad jaučia, jog vaikai į jos gyvenimą ateis įvairiausiais keliais ir ji nori tuos kelius atverti. Taigi, pirmas vaikas, vos šešių savaičių berniukas, į jų šeimą prieš dvejus metus atkeliavo iš vaikų globos namų. O prieš keletą mėnesių Anželika pagimdė dukrytę.

„Pagal statusą mes buvome tik jo globėjai. Negali įvardyti, kad čia mano vaikas ir mes tikrai būsime kartu, nes tu to nežinai. Bet tiesiog, kai priglaudžiau prie krūtinės, atsisėdau, prisimenu, Nojus iškart užmigo. Mane apėmė jausmas, kad pagaliau mes visi kartu. Ir taip ramu pasidarė.“

Tad kalbame apie sprendimą įsivaikinti, ilgą, apie pusantrų metų trukusią kelionę iki tos dienos, kai oficialiai Nojus tapo jų sūnumi, apie pasiryžimą priimti vaiką iš įvairiausių priklausomybių turinčios šeimos, apie globėjams ir norintiems įsivaikinti skirtus kursus, apie mitus ir apie tai, ko išmokė šie dveji buvimo tėvais metai.

Jei apie „Kalba mamos“ tinklalaidę sužinojote visai neseniai, kviečiu paklausyti ir anksčiau įrašytų pokalbių. Juos galite rasti Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir įvairiose kitose tinklalaidžių platformose. Prie pokalbių prisidėti galite Patreon.com/kalbamamos. Ačiū! Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM.

Gero klausymo!

Šilčiausi linkėjimai,
Marija

Pirmasis naujojo sezono pokalbis su Monika Tekutiene. Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų bei studijuojanti Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims.

Spalio pradžioje prasidėsiantys užsiėmimai vyksta jau antrą kartą ir Monika dalijasi, jog būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalinimai, padėkos ir patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, jog pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų.

Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, jog nelabai yra pagalbos, daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos.

Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį.

Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį. Kaip gali padėti terapija ir kokie dar galimi keliai išgijimui, su Monika ir kalbame.

Taip pat man buvo smalsu, kaip Monikai sekasi auginti pametinukus, kokie didžiausi motinystės iššūkiai ir kaip juos įveikia, bei trumpai pakalbėjome apie jų šeimos sprendimą visai neseniai išsikraustyti iš Vilniaus ir kurti gyvenimą Anykščiuose.

Kviečiu klausytis, dalintis mintimis ir tapti tinklalaidės rėmėjais Patreon. Būtent rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, ten dalinuosi jų kūrimo užkulisiais ir kviečiu prisidėti idėjomis.

Pokalbis įrašytas Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM.

Tinklalaidės draugai: START FM, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK ir Marijos radijas.

Kalbėkime, mamos

Linkėjimai,
Marija

Pokalbis su socialinio projekto „Nėštumo kalendorius“ kūrėja ir įvairių socialinių idėjų autore Nida Vildžiūnaitė bei fotografe Asta Petraitiene apie jų bendrą projektą „Mama mums rūpi“. Šio projekto tikslas – burti bendruomenę ir drąsinti žmones būti atidesniems mamai bei jos emocinei būsenai, ypač jautriu laikotarpiu po gimdymo.

Kalbėjome apie gerąsias kitų šalių patirtis ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume būti atidesni mamai, kad ji nesijaustų vieniša jautriu ir ypatingu laikotarpiu po gimdymo.

Ši iniciatyva gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje, ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“, – dalinasi projekto autorės.

Prie projekto prisidėjo Depresijos gydymo centras, kuris parengė klausimyną, padedantį moteriai suprasti, ar jai reikalinga specialistų pagalba. Pirmasis žingsnis, anot projekto autorių, galėtų būti tokio klausimyno išdalinimas kiekvienai besilaukiančiai ar pagimdžiusiai mamai.

Nida ir Asta taip pat pasidalino savo asmeninėmis patirtimis, ko joms trūko, kai tapo mamomis, apie bendravimo, artimo ryšio svarbą, visuomenės abejingumą ir apie drąsą leisti sau būti tokia mama, kokia nori būti.

Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti SpotifyPodbean.comiTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. 

Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

Linkėjimai,
Marija

Pokalbis su dviem mamomis psichologėmis Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir Beatriče Liutikaite, kuriančiomis tinklaraštį „Natūrali motinystė“ ir auginančiomis dvejų metukų mergaites.

Kalbėjome apie tai, kas gi yra ta natūrali motinystė, tėvystė, kokiais principais jos vadovaujasi augindamos savo dukras, kurių gimtadienius, beje, skiria vos viena diena. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip joms, kaip psichologijos mokslus baigusioms ir nuolat besigilinančioms į šią temą, sekasi žinias pritaikyti realybėje. Kuo tos žinios padėjo, o galbūt trukdė.

Eglė ir Beatričė be tekstų, kuriais dalinasi, taip pat veda asmenines ir grupines psichologo konsultacijas, kuria seminarus įvairiomis temomis, tad buvo smalsu, kada dažniausiai mamos į jas kreipiasi ir kokios pagalbos ieško.

Kadangi šios dvi mamos nuo studijų laikų yra draugės, negalėjome nepaliesti šios temos ir, panašu, kad draugystė tapus mamomis joms atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Su ne viena pašnekove esame kalbėję apie mamų draugystės svarbą gimus vaikui, kokia didelė dovana yra ta galimybė viskuo dalintis atvirai, tad buvo labai įdomu išgirsti šių dviejų mamų istoriją, kuri ir atvedė prie bendros, abiem svarbios veiklos.

Taip pat kalbėjome apie nėštumą ir gimdymą, gimdymo skausmo baimę, traumas ir ką tapimas mama joms leido naujo atrasti savyje, o Eglė pasidalino, kuo skiriasi pirmo ir antro kūdikio laukimas.

Šis pokalbis buvo įrašytas VU radijo studijoje START FM.

Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės jums priimtina pinigų suma Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. 

Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

Šįkart apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią kalbame su Jurgita Saliniene, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randančia laiko ne vienai savanorystei.
 
Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.
 
Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų.
 
Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“
 
Kviečiu jungtis į Patreon rėmėjų gretas, prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir išgirsti pokalbį pirmiesiems.
 
Pokalbį, kaip ir visus kitus, rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.
 
Nuotraukos autorė Raimonda Vyšnia (nuotraukoje trūksta mažiausios šeimos narės Marijos)
 
Ačiū už įvairiausią Jūsų paramą ir palaikymą.
 
Tinklalaidės draugai: Marijos radijas, START FM, Bernardinai.lt ir 15min KLAUSYK
Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą.
 
Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai.
 
Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis.
 
Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai.
 
Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon platformoje: patreon.com/kalbamamos
 
Ačiū!
 
Šilti linkėjimai,
Marija

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi.

„Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

„Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.

Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų.

P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos

Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

Older Episodes »

Play this podcast on Podbean App