Kalba mamos

Apie motinystę ir pačius įvairiausius jos atspalvius kasdienybėje kalba mamos. Tinklalaidę kuria Marija Keršanskienė.

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi.

„Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

„Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.

Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų.

P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos

Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

„Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida.

Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus.

Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn.

„Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, sako Vaida.

Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai.

Nuoširdžiai dėkoju pirmiesiems Patreon rėmėjams – jūsų dėka gyvuoja ši tinklalaidė. Ačiū! Kviečiu prie kol kas dar visai nedidelės bendruomenės prisijungti ir kitus klausytojus, kuriems šie pokalbiai atrodo vertingi. Rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, o vėliau juos galima galima rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

O dabar kviečiu susipažinti su Vaida Survile, kuri su vyru augina cerebriniu paralyžiumi sergantį Igną.

Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“

Šįkart kalbinu psichologę,  tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau.

Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių? 
 
„Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“
 
Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas.
 
Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus.
 
„Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi.
 
P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :))
 
Likite sveiki!
 
Linkėjimai,
Marija

Dalinuosi jau dešimtuoju „Kalba mamos“ pokalbiu ir sveikinuosi po ilgesnės pertraukos, nes keletą savaičių savo dėmesį skyriau mūsų šeimos įmonei, kuri, kaip ir tikriausiai didelė dalis smulkaus verslo, šiuo metu patiria didelius iššūkius. Ir po netikėtai užsitęsusios viešnagės Lietuvoje pagaliau, prieš savaitę, grįžome namo. Kelionė buvo tikrai išskirtinė dėl visiems žinomos situacijos šiuo metu, bet sėkmingai kirtome trijų valstybių sienas, nors iki paskutinės minutės, kol persikėlėme keltu iš Talino į Helsinkį, 100 procentų negalėjome būti tikri, ar mums leis grįžti į namus.

Bet nurimus įtampai, susidėliojus dienų, leidžiamų namuose, ritmui, pagaliau dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale.

Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku?

Prieš kviesdama klausytis pokalbio, kviečiu ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo. Tą galite padaryti jau ir Patreon.com, kur pokalbius rėmėjai išgirs patys pirmieji, taip pat ten kviesiu dalintis mintimis ir idėjomis ateities pokalbiams, siūlyti pašnekoves. Jei patogu, lieka atviras ir PayPal, ir Revolut. Ačiū visiems už bet kokią paramą ir ypač ačiū už tą atgalinį ryšį, Jūsų pasidalinimus ir mintis, padrąsinimus, padėkas. Ačiū!

O dabar – pokalbis su Egle Vaitkevičiene.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai,
Marija

Baisiausia buvo tas vienišumo jausmas... Atrodo, kad tu vienas šitame pasaulyje su tokia bėda. Tau niekas nepadės, nepatars, nežinosi, ką daryti, sėdėsi namie užsidariusi, be darbo ir tiesiog sunyksi.“

Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Viktorija Jankauskiene, kuri su vyru Rimvydu augina aštuonerių dukrą Simoną ir šešerių sūnų Dovydą, kuris turi Dauno sindromą.

Šiame pokalbyje telpa tiek emocijų ir išgyvenimų, kad man ne kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Viktorija sako, kad kitoks žmogus, kitoks vaikas gali būti ne problema, kliūtis, o galimybė ir nuostabus tų gyvenimo pamokų mokytojas, kurių nerasime nė vienoje mokyklos pamokoje ar universiteto paskaitoje. Anot jos, kai gimsta kitoks vaikas, supranti, kad negyveni cukraus vatoje, kurioje iki tol sėkmingai sau, rodos, gyvenai.

Ši mama sugeba taip paprastai ir ramiai, be jokio patoso pasakyti, rodos, esminius dalykus. Labai džiaugiuosi galėjusi išgirsti jos pasidalinimą apie ypatingą kelionę, kuri prasidėjo savo viso likusio gyvenimo piešimu juodomis spalvomis ir dužimu į šipulius, o šiandien leidžia labai nuoširdžiai sakyti, kad laimė nuo chromosomų skaičiaus nepriklauso. Jei trūksta vieno vienintelio dalyko – žmogiškumo – viskas gali griūti.

„Mūsų vaikas gimė iš meilės, tai joje turėtų ir užaugti“, – sako ji.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Ačiū už įvairiausią jūsų paramą – tikrai labai džiugu, kad šie pokalbiai randa kelią į jūsų širdis. Jei norėtumėte paremti tinklalaidę finansiškai, tą labai paprastai galite padaryti Patreon platformojeAčiū!

O dabar kviečiu susipažinti su Viktorija ir jos ypatinga kelione.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

Rasa Borodina – dviejų berniukų mama, ilgametę patirtį turinti verslo konsultantė, tinklaraštininkė, knygos „Karjeros guru: kaip susirasti svajonių darbą“ autorė. O visai neseniai Rasa į leidyklos rankas atidavė ir antrąją knygą, apie kurią kalbame ir šio pokalbio metu.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, siekiantis savo tikslų ir svajonių, turi receptą ar yra susidėliojęs planą, kaip tą padaryti, tad ir Rasos, visų pirma, klausiau, kokiomis taisyklėmis ji vadovaujasi, kaip randa laiko ir motyvacijos imtis vis naujos veiklos, kurti, rašyti knygas auginant mažus vaikus.

Besidalindama apie savo motinystės kelionę, Rasa sako, kad po dviejų persileidimų sulauktas kūdikis buvo tikras stebuklas ir pamena, kad tapus mama labai aiškiai pajuto, jog būtent šeima suteikė ypatingą pilnatvės jausmą.

O kalbėjome su Rasa dar ir apie mamų sugebėjimą skaityti knygą vartant kotletus, pasimėgavimą kavos puodeliu ramybėje ir tyloje, praspardžius žaislų krūvas ir nekreipiant dėmesio į pilnutėlę skalbinių pintinę, nes laisvų tylos minučių savo pomėgiams būnant mama nėra tiek jau daug, ypač, jei namuose yra dar labai mažas vaikas.

Žinoma, kalbėjome ir apie lūkesčius prieš tampant mama ir kas pasikeitė, apie aplinkinių komentarų visais įmanomais klausimais trikdymą ir pasitikėjimą savimi gimus vaikams, apie atvirumą sau ir kitiems skausmingais klausimais, kaip tai išlaisvina ir apie tai, kas yra jų su vyru santykių klijai. O čia – Rasos rekomenduojamos trys knygos tėvams: „Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile“, „Ramūs tėvai, laimingi tėvai“, „Augant Kainui“.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Mano galvoje sukantis tolimesnių pokalbių ir idėjų planams kviečiu prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo ir paremti: tą padaryti galite Patreon platformoje.

Ačiū!

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

Kviečiu klausytis pokalbio su sociologe Veronika Urbonaite-Barkauskiene. Veronika yra trijų vaikų mama, tinklaraščio „Pterodaktilis“ ir netrukus pasirodysiančios knygos „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ autorė. Ji su šeima jau keletą metų gyvena Švedijoje, Lundo mieste, kur gana netikėtai mums nuvykus, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakviečiau Veroniką pokalbiui.

Turėjome tik vieną mikrofoną, Lundo universiteto auditorija, kurioje įrašinėjome, buvo mažytė, bet labai aukštomis lubomis, rūsyje, ir prabėgus keliolikai pokalbio minučių abi sušalę į ragą sulindome į šiltas striukes, todėl nepykit, bet šįkart bus ir šiek tiek aido, ir striukių šiugždesio, ir mikrofono laido braškėjimo, bet pokalbis gavosi tikrai gyvas, smagus ir vertingas, tad, tikiuosi, garso detalės nesugadins nuotaikos klausant.

Pradžioje kalbame apie tai, ką reiškia su visa šeima išsikraustyti į svetimą šalį, apie darželių ir mokyklos lankymo patirtį Švedijoje, apie norą grįžti į Lietuvą ir norą parašyti knygą. Visas likęs pokalbio laikas skirtas motinystės patirčių, jausmų, emocijų narpliojimams. Man buvo labai įdomu išgirsti Veronikos įžvalgas apie šiuolaikinius tėvus, apie kartų skirtumus, apie dalinimąsi ta nenudailinta, nepacukruota motinystės patirtimi, apie tobulumo siekį auginant vaikus ir sugebėjimą atleisti sau, prašyti pagalbos, kalbėti apie savo jausmus. Ir, žinoma, apie tai, kodėl motinystės kelionė yra vertinga.

Jei tai pirmasis „Kalba mamos“ pokalbis, kurį įsijungėte, kviečiu pasižvalgyti ir po ankstesnius, kuriuose su mamomis kalbame apie iššūkius, su kuriais susiduriame tapę tėvais, apie lūkesčius ir kas nutinka, kai jie griūna, apie persileidimo, cezario pjūvio patirtis ir daugybę kitų motinystės kelionės laiptelių.

O jeigu šie pokalbiai jums atrodo vertingi, labai kviečiu prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir augimo. Tą galite padaryti Patreon platformoje. Prisidėti galite ir dalindamiesi pokalbiais, nusiųsdami pažįstamai mamai, tėčiui arba palikdami atsiliepimą kurioje nors tinklalaidžių platformoje. Ačiū už bet kokią paramą!

Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite:
SpotifyPodbeanApple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

Instagram ir Facebook.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai,
Marija

Nuotraukos autorė Dovaldė Butėnaitė.

Ištikimiausios šių pokalbių klausytojos ir, tikiuosi, klausytojai 😊 tikriausiai spėjo pasigesti naujų epizodų. Tikrai niekur nedingau! „Kalba mamos“ grįžta ir po šventinio laikotarpio mano kišenės pilnos naujų pokalbių su nuostabiomis mamomis. Nuo šiol pokalbiai jus pasieks šiek tiek dažniau. Planavau šiuo pokalbiu dalintis anksčiau, bet mano galva, pamiršdama kompiuterį namie, pasirūpino, kad šventinis laikotarpis, kurį labai smagiai praleidome Lietuvoje, būtų tikrų tikriausios atostogos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko šis atsijungimas nuo kompiuterio ir socialinių tinklų – liko daugybė vertingo laiko gyvam bendravimui. Rekomenduoju karts nuo karto tai visiems.

Sulaukiau nemažai jūsų klausimų, kaip galėtumėte paremti šią tinklalaidę. Kad taip vertinate šiuos pokalbius, mane maloniai stebina bei džiugina, todėl norinčius prisidėti, kad „Kalba mamos“ ne tik gyvuotų, bet ir plėtotųsi toliau, kviečiu paremti naudojant PayPal‘ą arba Revolut‘ą. Daugiau apie paramos galimybes, tinklalaidės išlaidas ir ateities planus pasidalinsiu netrukus. Nuoširdžiai dėkoju visiems už žinutes, pasidalinimus, padrąsinimus – tai yra didžiausia motyvacija kurti šiuos pokalbius toliau. Ačiū!

O šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save. Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas.

Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi. O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų.

Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?

Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.

Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Kalbėkime, mamos.

Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite:
SpotifyPodbeanApple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

Instagram ir Facebook.

Linkėjimai,
Marija

Kviečiu klausytis jaukaus pokalbio su mano bičiule Austėja Tolutiene. Mūsų su Austėja pažintis ir draugystė, drįstu sakyti, įgavo visai kitą atspalvį, kai tą pačią parą netikėtai abi atsidūrėme tuose pačiuose gimdymo namuose. Todėl augindamos sūnus, tarp kurių – tik dienos skirtumas – vis susirašydavom ir pasidalindavome tam tikrų laikotarpių džiaugsmais ir iššūkiais, viena kitą šiek tiek nuramindamos. Austėjos, jos vyro Vytenio ir sūnaus Mykolo šeimą šių metų rugpjūčio gale papildė dvynukai – Adelė ir Rapolas.

Kai sužinojau, kad Austėja tapo trijų vaikų mama, parašiau jai, pasveikinau, pasidžiaugėm ir su tuo džiaugsmu išplaukė jos nuoširdus noras pasidalinti savo patirtimi ne tik su manimi, bet ir su kitomis mamomis. Aš be galo apsidžiaugiau, nes jos istorija tikrai įkvepianti ir mane asmeniškai kažkaip ramina.

Austėja dalinosi pirmojo gimdymo istorija, kuris pasibaigė cezario pjūvio operacija, apie nežinomybę ir įtampą pačioje pradžioje, kai viskas vyksta visiškai ne taip, kaip tikėjaisi. Apie pusę metų užsitęsusią melancholiją, apie tai, kodėl neramina ir neguodžia aplinkinių pasakymas, kai tau sunku, kad „tai tik etapas, vėliau bus geriau, pakentėk“. Kalbėjome apie didelių lūkesčių atnešamus didelius nusivylus ir savigraužą, kad padarei kažką ne taip, ne viską, ką galėjai, apie smulkmenas, kurios iš esmės palengvina mamos, šeimos gyvenimą ir savijautą. Ir apie antrąjį – dvynukų – gimdymą su dula, kas jai padėjo nurimti, nusiteikti ir laukti jo neįsikabinus į kokią nors vieną viziją.

Jaučiuosi labai dėkinga Austėjai, kad ji pasidalino savo augimo keliu ir žingsniais, kuriuos žengus, jai palengvėjo: ji kalbėjo apie lūžį ir priimtą sprendimą apsilankyti pas psichologę, skambutį į „Tėvų liniją“ vaikštant parke, kai grįžus namo su dvynukais, buvo labai nelengvas etapas priimant dvimečio sūnaus jausmus ir išgyvenimus, apie skambutį draugei, susibūrimą, maldos grupę su mamomis, kur dalinantis iššūkiais ir džiaugsmais ji pradėjo jaustis tvirtesnė savo kelyje, ramesnė dėl savo sprendimų.

Klausiau jos ir vėl galvojau apie tai, kokius stiprius išgyvenimus, reikšmingus pokyčius mums gali dovanoti motinystė. Kiek ji suteikia progų sustiprėti, progų sukniubti, pažinti save naujai, pamatyti, kaip sako Austėja, kiek „šešėlio“ dar yra tavyje, gerai įspirti sau į užpakalį, stumtelėti ir vėl atsitiesti, užaugti, išmokti skaudžias pamokas ir džiaugtis gyvenimu, sugebėti leisti jam tekėti sava vaga. Leisti kitiems tavimi pasirūpinti ir stengtis iš savęs nereikalauti per daug.

Kviečiu klausytis ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos :)

Linkėjimai,
Marija

Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite:
SpotifyPodbeanApple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

Instagram ir Facebook.

Kristina Razminienė buvo viena iš mamų, kurioms rašiau apie „Kalba mamos“ tinklalaidės idėją. Pamenu, pačioje pradžioje buvo tikrai nedrąsu, todėl diskutavau su pažįstamomis ir nepažįstamomis mamomis, klausdama, ar, jų nuomone, tokių pokalbių apskritai reikia. Kristina pasidalino, jog prieš keletą metų mintyse nešiojosi panašią idėją ir net pavadinimas, pasirodo, jos galvoje sukosi toks pat.

Šio pokalbio metu su Kristina nemažai kalbėjome apie socialinius tinklus, į kuriuos ji su tinklaraščiu „Vaikų reikalai“ 2017 metų pradžioje įžengė tvirtai žinodama, ko iš šios veiklos tikisi, o pasiekė viską ir dar daugiau: socialiniai tinklai jai suteikė galimybę dirbti sau, pasirinkti klientus, kuriems nori dirbti, netgi žmones, kuriuos šiandien ji jau gali vadinti draugais, o taip pat ir daug laiko su dukra Julija namuose derinant darbus.

Julijos gyvenimas, po sudėtingo nėštumo, prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo tikėtasi – mergaitė gimė 37 savaičių, jos svoris nesiekė 3 kilogramų, buvo 50 cm ūgio. Į klausimą, kaip jai sekėsi pamilti po nėštumo ir cezario pjūviu pasibaigusio gimdymo pasikeitusį kūną, Kristina atsakė, jog nėštumas buvo per sudėtingas, o laimė gimus vaikui – per didelė, kad šie dalykai rūpėtų. Viskas natūraliai nukeliavo į antrą planą: ir kūnas, ir randai, ir svarstymai apie svorį.

„Man nėra nė vienos dienos, kad nepagalvočiau, jog mano vaikas yra stebuklas. Ir nėra nė vienos dienos, kad aš ją priimčiau kaip savaime suprantamą dalyką. Nes buvo daug momentų, kai galėjo jos nebūti ir aš galėjau niekada netapti mama“, – sako Kristina.

Šiandien ji džiaugiasi, kad kai gimė dukra, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir tai, anot jos, buvo vienas nuostabiausių dalykų, nes ji praleido daugybę laiko su dukra, be pašalinių, svetimų akių, iš kitapus ekrano stebinčių ir komentuojančių tavo dienos ritmą, kiek laiko reikėtų žindyti, kur ir kada migdyti ir į kokius būrelius geriausia leisti vaiką.

Žinoma, šiandien kiekvienas iš mūsų taip pat turime galimybę pasirinkti, kiek norime savo gyvenimo viešinti, ar mūsų buvimas socialiniuose tinkluose apskritai turi prasmę ir tikslą, bet kartais tikrai labai lengva įkristi į savęs lyginimosi spąstus su kitais, net jei ir nesidalini savo gyvenimu. Su Kristina kalbėjome, kokie sau užduodami klausimai gali padėti to išvengti.

Kviečiu klausytis.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite:
SpotifyPodbeanApple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

Instagram ir Facebook.

Older Episodes »