Kalba mamos

Apie motinystę ir pačius įvairiausius jos atspalvius kasdienybėje kalba mamos. Tinklalaidę kuria Marija Keršanskienė.

Pokalbis su dviem mamomis psichologėmis Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir Beatriče Liutikaite, kuriančiomis tinklaraštį „Natūrali motinystė“ ir auginančiomis dvejų metukų mergaites.

Kalbėjome apie tai, kas gi yra ta natūrali motinystė, tėvystė, kokiais principais jos vadovaujasi augindamos savo dukras, kurių gimtadienius, beje, skiria vos viena diena. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip joms, kaip psichologijos mokslus baigusioms ir nuolat besigilinančioms į šią temą, sekasi žinias pritaikyti realybėje. Kuo tos žinios padėjo, o galbūt trukdė.

Eglė ir Beatričė be tekstų, kuriais dalinasi, taip pat veda asmenines ir grupines psichologo konsultacijas, kuria seminarus įvairiomis temomis, tad buvo smalsu, kada dažniausiai mamos į jas kreipiasi ir kokios pagalbos ieško.

Kadangi šios dvi mamos nuo studijų laikų yra draugės, negalėjome nepaliesti šios temos ir, panašu, kad draugystė tapus mamomis joms atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Su ne viena pašnekove esame kalbėję apie mamų draugystės svarbą gimus vaikui, kokia didelė dovana yra ta galimybė viskuo dalintis atvirai, tad buvo labai įdomu išgirsti šių dviejų mamų istoriją, kuri ir atvedė prie bendros, abiem svarbios veiklos.

Taip pat kalbėjome apie nėštumą ir gimdymą, gimdymo skausmo baimę, traumas ir ką tapimas mama joms leido naujo atrasti savyje, o Eglė pasidalino, kuo skiriasi pirmo ir antro kūdikio laukimas.

Šis pokalbis buvo įrašytas VU radijo studijoje START FM.

Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės jums priimtina pinigų suma Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. 

Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

Šįkart apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią kalbame su Jurgita Saliniene, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randančia laiko ne vienai savanorystei.
 
Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.
 
Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų.
 
Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“
 
Kviečiu jungtis į Patreon rėmėjų gretas, prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir išgirsti pokalbį pirmiesiems.
 
Pokalbį, kaip ir visus kitus, rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.
 
Nuotraukos autorė Raimonda Vyšnia (nuotraukoje trūksta mažiausios šeimos narės Marijos)
 
Ačiū už įvairiausią Jūsų paramą ir palaikymą.
 
Tinklalaidės draugai: Marijos radijas, START FM, Bernardinai.lt ir 15min KLAUSYK
Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą.
 
Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai.
 
Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis.
 
Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai.
 
Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon platformoje: patreon.com/kalbamamos
 
Ačiū!
 
Šilti linkėjimai,
Marija

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi.

„Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

„Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.

Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų.

P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos

Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

„Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida.

Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus.

Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn.

„Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, sako Vaida.

Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai.

Nuoširdžiai dėkoju pirmiesiems Patreon rėmėjams – jūsų dėka gyvuoja ši tinklalaidė. Ačiū! Kviečiu prie kol kas dar visai nedidelės bendruomenės prisijungti ir kitus klausytojus, kuriems šie pokalbiai atrodo vertingi. Rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, o vėliau juos galima galima rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

O dabar kviečiu susipažinti su Vaida Survile, kuri su vyru augina cerebriniu paralyžiumi sergantį Igną.

Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“

Šįkart kalbinu psichologę,  tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau.

Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių? 
 
„Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“
 
Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas.
 
Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus.
 
„Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi.
 
P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :))
 
Likite sveiki!
 
Linkėjimai,
Marija

Dalinuosi jau dešimtuoju „Kalba mamos“ pokalbiu ir sveikinuosi po ilgesnės pertraukos, nes keletą savaičių savo dėmesį skyriau mūsų šeimos įmonei, kuri, kaip ir tikriausiai didelė dalis smulkaus verslo, šiuo metu patiria didelius iššūkius. Ir po netikėtai užsitęsusios viešnagės Lietuvoje pagaliau, prieš savaitę, grįžome namo. Kelionė buvo tikrai išskirtinė dėl visiems žinomos situacijos šiuo metu, bet sėkmingai kirtome trijų valstybių sienas, nors iki paskutinės minutės, kol persikėlėme keltu iš Talino į Helsinkį, 100 procentų negalėjome būti tikri, ar mums leis grįžti į namus.

Bet nurimus įtampai, susidėliojus dienų, leidžiamų namuose, ritmui, pagaliau dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale.

Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku?

Prieš kviesdama klausytis pokalbio, kviečiu ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo. Tą galite padaryti jau ir Patreon.com, kur pokalbius rėmėjai išgirs patys pirmieji, taip pat ten kviesiu dalintis mintimis ir idėjomis ateities pokalbiams, siūlyti pašnekoves. Jei patogu, lieka atviras ir PayPal, ir Revolut. Ačiū visiems už bet kokią paramą ir ypač ačiū už tą atgalinį ryšį, Jūsų pasidalinimus ir mintis, padrąsinimus, padėkas. Ačiū!

O dabar – pokalbis su Egle Vaitkevičiene.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai,
Marija

Baisiausia buvo tas vienišumo jausmas... Atrodo, kad tu vienas šitame pasaulyje su tokia bėda. Tau niekas nepadės, nepatars, nežinosi, ką daryti, sėdėsi namie užsidariusi, be darbo ir tiesiog sunyksi.“

Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Viktorija Jankauskiene, kuri su vyru Rimvydu augina aštuonerių dukrą Simoną ir šešerių sūnų Dovydą, kuris turi Dauno sindromą.

Šiame pokalbyje telpa tiek emocijų ir išgyvenimų, kad man ne kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Viktorija sako, kad kitoks žmogus, kitoks vaikas gali būti ne problema, kliūtis, o galimybė ir nuostabus tų gyvenimo pamokų mokytojas, kurių nerasime nė vienoje mokyklos pamokoje ar universiteto paskaitoje. Anot jos, kai gimsta kitoks vaikas, supranti, kad negyveni cukraus vatoje, kurioje iki tol sėkmingai sau, rodos, gyvenai.

Ši mama sugeba taip paprastai ir ramiai, be jokio patoso pasakyti, rodos, esminius dalykus. Labai džiaugiuosi galėjusi išgirsti jos pasidalinimą apie ypatingą kelionę, kuri prasidėjo savo viso likusio gyvenimo piešimu juodomis spalvomis ir dužimu į šipulius, o šiandien leidžia labai nuoširdžiai sakyti, kad laimė nuo chromosomų skaičiaus nepriklauso. Jei trūksta vieno vienintelio dalyko – žmogiškumo – viskas gali griūti.

„Mūsų vaikas gimė iš meilės, tai joje turėtų ir užaugti“, – sako ji.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Ačiū už įvairiausią jūsų paramą – tikrai labai džiugu, kad šie pokalbiai randa kelią į jūsų širdis. Jei norėtumėte paremti tinklalaidę finansiškai, tą labai paprastai galite padaryti Patreon platformojeAčiū!

O dabar kviečiu susipažinti su Viktorija ir jos ypatinga kelione.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

Rasa Borodina – dviejų berniukų mama, ilgametę patirtį turinti verslo konsultantė, tinklaraštininkė, knygos „Karjeros guru: kaip susirasti svajonių darbą“ autorė. O visai neseniai Rasa į leidyklos rankas atidavė ir antrąją knygą, apie kurią kalbame ir šio pokalbio metu.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, siekiantis savo tikslų ir svajonių, turi receptą ar yra susidėliojęs planą, kaip tą padaryti, tad ir Rasos, visų pirma, klausiau, kokiomis taisyklėmis ji vadovaujasi, kaip randa laiko ir motyvacijos imtis vis naujos veiklos, kurti, rašyti knygas auginant mažus vaikus.

Besidalindama apie savo motinystės kelionę, Rasa sako, kad po dviejų persileidimų sulauktas kūdikis buvo tikras stebuklas ir pamena, kad tapus mama labai aiškiai pajuto, jog būtent šeima suteikė ypatingą pilnatvės jausmą.

O kalbėjome su Rasa dar ir apie mamų sugebėjimą skaityti knygą vartant kotletus, pasimėgavimą kavos puodeliu ramybėje ir tyloje, praspardžius žaislų krūvas ir nekreipiant dėmesio į pilnutėlę skalbinių pintinę, nes laisvų tylos minučių savo pomėgiams būnant mama nėra tiek jau daug, ypač, jei namuose yra dar labai mažas vaikas.

Žinoma, kalbėjome ir apie lūkesčius prieš tampant mama ir kas pasikeitė, apie aplinkinių komentarų visais įmanomais klausimais trikdymą ir pasitikėjimą savimi gimus vaikams, apie atvirumą sau ir kitiems skausmingais klausimais, kaip tai išlaisvina ir apie tai, kas yra jų su vyru santykių klijai. O čia – Rasos rekomenduojamos trys knygos tėvams: „Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile“, „Ramūs tėvai, laimingi tėvai“, „Augant Kainui“.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Mano galvoje sukantis tolimesnių pokalbių ir idėjų planams kviečiu prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo ir paremti: tą padaryti galite Patreon platformoje.

Ačiū!

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai,
Marija

Kviečiu klausytis pokalbio su sociologe Veronika Urbonaite-Barkauskiene. Veronika yra trijų vaikų mama, tinklaraščio „Pterodaktilis“ ir netrukus pasirodysiančios knygos „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ autorė. Ji su šeima jau keletą metų gyvena Švedijoje, Lundo mieste, kur gana netikėtai mums nuvykus, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakviečiau Veroniką pokalbiui.

Turėjome tik vieną mikrofoną, Lundo universiteto auditorija, kurioje įrašinėjome, buvo mažytė, bet labai aukštomis lubomis, rūsyje, ir prabėgus keliolikai pokalbio minučių abi sušalę į ragą sulindome į šiltas striukes, todėl nepykit, bet šįkart bus ir šiek tiek aido, ir striukių šiugždesio, ir mikrofono laido braškėjimo, bet pokalbis gavosi tikrai gyvas, smagus ir vertingas, tad, tikiuosi, garso detalės nesugadins nuotaikos klausant.

Pradžioje kalbame apie tai, ką reiškia su visa šeima išsikraustyti į svetimą šalį, apie darželių ir mokyklos lankymo patirtį Švedijoje, apie norą grįžti į Lietuvą ir norą parašyti knygą. Visas likęs pokalbio laikas skirtas motinystės patirčių, jausmų, emocijų narpliojimams. Man buvo labai įdomu išgirsti Veronikos įžvalgas apie šiuolaikinius tėvus, apie kartų skirtumus, apie dalinimąsi ta nenudailinta, nepacukruota motinystės patirtimi, apie tobulumo siekį auginant vaikus ir sugebėjimą atleisti sau, prašyti pagalbos, kalbėti apie savo jausmus. Ir, žinoma, apie tai, kodėl motinystės kelionė yra vertinga.

Jei tai pirmasis „Kalba mamos“ pokalbis, kurį įsijungėte, kviečiu pasižvalgyti ir po ankstesnius, kuriuose su mamomis kalbame apie iššūkius, su kuriais susiduriame tapę tėvais, apie lūkesčius ir kas nutinka, kai jie griūna, apie persileidimo, cezario pjūvio patirtis ir daugybę kitų motinystės kelionės laiptelių.

O jeigu šie pokalbiai jums atrodo vertingi, labai kviečiu prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir augimo. Tą galite padaryti Patreon platformoje. Prisidėti galite ir dalindamiesi pokalbiais, nusiųsdami pažįstamai mamai, tėčiui arba palikdami atsiliepimą kurioje nors tinklalaidžių platformoje. Ačiū už bet kokią paramą!

Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite:
SpotifyPodbeanApple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

Instagram ir Facebook.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai,
Marija

Nuotraukos autorė Dovaldė Butėnaitė.

Older Episodes »

Play this podcast on Podbean App